Pačiame nuošaliausiame sodo kampely pražydo gėlė—
Lyg vaiko akys žvelgė į pasaulį.
Saulė tik pro šakas ir vėjas tik prisėdęs lyg pailsėti.
Paukšteliai netyčia aptikę grožybę kraipė galveles.
Taip ir žydėjo vienišoji, džiaugėsi galėdama tiesiog žydėti...
Pavasaris yra pavasaris. Prasidėjo ir katėms, ir katinams.
Prisišildę atokaitoj nerimastingai ieškojo artimo kūno.
Tik gėlė nežinojo, kas tai yra. Vos išdygusi ji matė įvairovės kupiną pasaulį.
Kartais vėjas ir saulė glamonėdavo. O tos glamonės buvo tokios švelnios, atsargios.
Prasidėjo morčius. Vakarais ilgai girdėdavosi tarsi kūdikio verksmas...
Gėlė vos bluostą sudėjusi prabudo. Apsunkęs žiedas nerimastingai virpėjo.
Kniaukimas virto į įnirtingą mūšį. Kas tai? Ar tai toks pavasario griausmas nusileidęs į žemę?
Jis artėjo ir nuo rudens sutrešę lapų likučiai skraidė ore. Kas tai? Ar pavasario dovanos?
Ilgai neteko sukti galvelės— įnirtę katinai šuoru prasisuko sodo užkampyje...
Veltui ryto rasa bandė gaivinti nulūžusį žiedą. Pažinimas buvo žiaurus jam...