Dar tamsu. Garsiai rėkia pakirdusios gervės.
Panešėju nedidelę mantą lydėdama.
Raganaudama šauksiuosi gyvo vandens, kad suvargęs, sūnau, atsigertum,
Bet ginkdie ne iš avino pėdos.

Išeinu su tavim — ilgesinguoju nerimu savo vaisumą nešiosiu
Ir vainosiu kvailus godumu šio pasaulio galinguosius.
Ima blukti dangus. Suboluoja kaip rūbas drobinis beržų kiemo tošys.
Jau matyt, kad žegnonei ranka ilgėliau negu visad pakimba.

Aš juk laukiu tavęs dar iš kiemo toli neišėjusio,
O krūtinėje rėkia širdis kaip tamsybėj pasaulio pakirdusi gervė.
Patikėk, gyvu vandeniu tau iš dangaus sulašėsiu.
Tu sugrįši namo. Tik iš avino pėdos negerki.