Išsitrauksiu tave iš gilaus tarsi raistas tylėjimo,
Iš po odos glamones saldžias, bet jau būtas išgarinsiu.
Mūsų aistros kadais virš uolėtų krantų išsiliejo
Ir į Rojų vartus iš Skaistyklos plačiai atsidarė.

Lašas kilo garais ant įkaitusio kūno nutiškęs,
Lengvumu debesies į jutimų aukštybes kad kiltų.
Išsijoja jausmai kategorijas niekas ir viskas,
O glamonių preliudija priima tiesą be šilko.

Išpakuoji mane palengva it brangiausiąją dovaną,
Tavo žvilgsnio gelmėj laimės ugnys nebūtos užsidega.
Ilgesys toks saldus, nebūties ledas aiškiai per plonas,
Kai šventa bendratis, radus kauburį smėlio, susigeria.