Skaisti gležna snieguole,
           žiedelis tavo baltas –
tu saule patikėjai –
           jos spindulių prikelta,

suplėšei sniego rūbą
           ir pakilai į šviesą,
kad liudytum pasauliui
           prisikėlimo tiesą...

Jei po žeme apmiręs,
           ar po sniegu dar miegi – 
gali tu prisikelti ,
           pažinęs saulės jėgą –

jei tu ja patikėsi,
           kaip ta gležna gėlelė,
ir tu pro kietą gruodą
           praskinsi savo kelią –

ir džiuginsi kiekvieną,
           ir skleisi naują viltį,
o saulei tu dėkosi,
           kad leido tau pakilti,

 kaip tai gležnai snieguolei
           iš savo kapo šalto,
 kad skleistųsi laimingas
           žiedelis tavo baltas...