Lyg pečkurys tamsėjantis dangus
Pavasarį dar buria dūmų vingiuos.
Iš atminties kerčių sukilęs vėjas
Nubloškia vieversio garsus tolyn.
Pakampėse surinkęs liūdesį pasėja,
O lapais rudenio dar bando slėpti gėlą,
Užgimstantį daigelį, pirmą žiedą...
Sūkuriuose vis tik šviesa paėmus viršų
Lyg dirigento lazdele pamojus
Iš grunto kelia žalią žolę, mėlę
Nuo pilkumos lietum nuplauna.
Pavasarėja lyg — iš nebūties į būtį...
Ir auksas rudenio į niekalą pavirtęs
Plačiai prašiepta burna daigui šypsos.