Mano vaike, kas rytą, kas vakarą melsiuosi,
Kad sėkmė nuo tavęs nusigręžti nedrįstų,
Karo slibino kraują bestingdantis balsas
Lai neatlekia kūnais aukų kelio grįsti.

Tegul tvyro tyla, lai tik pumpuras sprogsta,
Tiktai ietys daigų kiaurai perveria grumstą,
Tegul ašaros gedinčių motinų skruostais
Nevirvena jų proto likučių sudrumsti.

Mano mažas iš glėbio išsprūdęs berniukas
Ima ginklą į jau nebevaikišką ranką...
O kad maldos Dievulio išklausomos būtų —
Kad didžiūnai suprastų, jog peštis pakanka!

Supa motina vaiką — ne mėsą patrankoms,
Laukia vedančio marčią — ne negyvo ar luošo.
Meilė turi gyventi. Ar girdit? GYVENTI,
Ne apkurtus, apakus iš apkaso ropštis.