Nužerki laiko nuosėdas nuo veido —
Pavasaris į žemę vėl sugrįš.
Ir paukščių čiulbesiui pavaldūs dangūs
Ir meilės giesmininkas — vieversys.
Sklaidyk lapus senų laiškų palėpės
Paleidusi į nebūtį sapnus — 
Vėl tas atmintyje iškilęs veidas, 
Tas artimas ir tolimas žmogus.
Likimo paribiuos raukšlėti vingiai
Gyvenimo ir gyvasties prasmės, 
Jaučiuosi vėl tavęs aš pasiilgus
Lyg gerklėje užstrigusios giesmės.
......................................................
Nužerki laiko nuosėdas nuo veido,
Take saulėtekį paskleidęs jis sugrįš,
Pavasaris vaidensis vėl už lango
Ir orą virpins giesmininkas — vieversys...