Tai šuoliuotų laukais žirginėliai,
Jei galėtų pabėgt nuo šakų
Arba leistų pavasario vėjui
Juos nunešt link baltų debesų.
 
Tik lazdynas ramina, neleidžia —
Per anksti atitrūkt, per anksti,
Dar akių neatmerkė, dar snaudžia
Pumpuruose žiedeliai rausvi.
 
Naktimis šalčio pirštai sugrubę
Barsto šerkšną ant pievos pilkos,
Žiemkentėliai prie žemės prigludę
Šiltesnės nesulaukia dienos.
 
Man tai kas, mano širdžiai užtenka
Žirginėlių dainos geltonos,
Mintyse lyg regiu, kaip jie skrenda,
Dangaus toliuose šėlsta žydruos.