Jau regis amžinybę
garsiai tylim
ir regis eitum
toj tyloj be galo
kur gaišenos žvaigždžių
ir sniego pilys
kur vėjy paukščių išnaros
plevena

lyg šilko burės 
paskandina dangų
o gal tai dievas
debesis užkūrė
kad nematytume toliau
nei siekia maldos
kad nerūpėtų
kad kažko neturim

daugiau nei telpa
švilpiančioj rankovėj
išėjus pasivaikščioti
su vėju
po baltą ir bekraštį
pienių lauką

Laikinesni už laiką
Bet – mylėję...