Neverkauki, svirtie, 
Gal netgi nežinai, kad pėdžios pamatai išpuvę. 
Gal dar žiupsnelis laiko pro tave praeis 
Ir klupsi, griūsi, užsimerkus kaip kačiukas – 
Nei kas tave matys,
Nei tu kažką. 
Tačiau vanduo šulinyje 
Dėl to, o svirtie, neišdžius. 

Kad ir gilus 
Kad ir giliausias, 
Stovėdamas sudvoks, deja. 
Kaip jūroje iš jo neatsigersi. 

Jūs sakote, kad šitaip aš apie save? 
Galbūt, galbūt. 
Dzievuliau, 
leiski man neužsibūti...