Neprasilenkim, kol dar nepriėjom
To slenksčio, prie kurio pravertos durys.
 
Žibuoklės žydi, jau pavasarėja
Ir debesys rečiau į žemę žiūri.
Ir daug mažiau pėdų ant žemės lieka,
Nes upės vandenis visus išgėrė.
Tiktai prie krūmų bąla sauja sniego –
Išsaugosiu aš ją...
 
Bet kaipgi gėlės?
Jos negalės kaip aš žiemoj gyventi –
Sušals stiebai, žiedai ir jų svajonės.
....................................................................................
 
Du žmonės eina pasitikti lemtį –
Prasilenkia ant slenksčio tie du žmonės.