Ant delno moterį laikau.
Nors ji iš molio, bet nuoga.
Ir laiką jos laikau, jau nusruvenusį toli už Kristaus.
Matyt, kad  molis toks, kaip ir tada.
O moteris?

Mažytė,  paprasta,
It išskobta ir medžio būtų.
Galbūt  kažkas ją ne ant delno nešė.
Galbūt kažkas  jai šitaip iškalbėjo „ačiū“,
Nustebdamas, kad ji ir molyje
Judi, prasminga it šventovė.
 
O  moterie, ir molyje dievybė tu.
Tariu tau  žodį  –  Marija,
Ir būk Mergelė, Motina,
Būk visa  ko Pradžia,
Kas dieviškai kilnu.