Nesakau, kad tavęs nemylėjau,
Bet mano meilė, žinai...
Ji – kaip pievoje žydinčios gėlės:
Kam žaliai, o kam raudonai.

Kaip žmogus – taip kitokia gėlė,
Taip ir meilė mano skirtinga.
Juk nerasi vienodos gėlės –
Kaip meilės tyros, kiek slaptingos.

Nesupranta daug kas tų spalvų, –
Juk įpratę matyti vieną.
Meile, meile! Su tavim aš kenčiu,
Bet vis tiek – daug mylėsiu! Ne vieną!