Sakyčiau, nesistenk,
neužgesinsi jos.
Ji visata, Savęsp vardu,
ji tai, ko iki pakraštėlių nežinau –
tiesiausia  linija į begalybę skuodžia
palikus kūną nuošalėje
kaip laikrodį ant sienos laikas.
Bet – ša! Gal neskubėkim atsako sulaukti.
Dažnai svarbiau paklausti
ir nežinot, iš kur atėjęs, kur eini.
 
Jos būsenas surankioju ir medyje, ir akmeny,
surankioju Visur,
ir žodyje –  taip pat.
Ji visata, ji – visada
Savęsp vardu