neįmatau
pro šviesią sniego žievę
šiurpaus dangaus švelnumo
vien naktis
įkalinta baikštaus ėriuko kūne
ką paaukosim
jau nebeužgis

tik bliaus balsu gelmėj dangaus raudonio
negirdimu aklos lemties ausims
ir krintant žvaigždei negalvosim noro
ir būsim noru viens kitam
ir lis

lėčiau negu lėtai
lyg šoktų laikas
boružių vyzdžiuose teškendamas natas

ir brisiu aš

tenai
kur viskas baigias

ieškodama

lyg pabaigos

tavęs