Ne laikas teka – teka mano žodžiai,
Neišsakyti, dar neužrašyti,
Kas dieną geriami taip godžiai,
Kad net nakties gelmėj liepsnoja, švyti.
 
Save baru, kad niekam jų nereikia,
Galbūt ir taip per daug jau prirašiau,
Dar sąžinė, ta kritikė, vis peikia,
Kad ir anie, ir šie – užges tuojau.
 
Na ir tegul, tegul ji veltui šaukia,
Bandysiu saugoti, paslėpęs mintyse,
Kol žodžiai iš kažkur vis dar atplaukia,
Lyg ašaros kad vaiko akyse.
 
Žinau, per silpnas gal savyje išlaikyti,
Visi lai virsta paukščiais jie.
Ten, kur keliai likimo baigias numatyti,
Prabils vienintelis – „sudie“.
 
......................................
 
Bus dienos šiltos, klegės miškuose paukščiai,
Prie kojų glausis švelnus laukų želmuo,
Virš jų nuplauks ir žodžiai, kurie taip širdį graužė,
Lyg graužtų užtvanką pavasario vanduo?