Iš ilgesio naktų pareik taku smėlėtu mūsų,
Kalbėsiu su tavim – nekeik, vienintele tau būsiu.
Už seno prieklėčio akmens, už balto ievų krūmo,
Suklupęs tyliai pasimelsk – statykim meilės rūmą.
Apsaugos mus nuo vėjų jis, nuo žaibo ir perkūno,
Kai nemiegosim per naktis, kai skausmas kaustys kūną.
Mėnulio pilnatį uždengs švininis pilkas rūkas,
Mane vienintelę primins tau senas atvirukas.
.......................................................................................
Iš ilgesio naktų pareik taku smėlėtu mūsų,
Nektarą saldųjį išgerk, nenusirenki rūbo.
Mėnulio pilnatį uždengs švininis pilkas rūkas,
Stovėsiu šiapus aš akmens, o girioj paukštis ūkaus...