Suakmenijusi tyla prasmės dvejonėse
Ir rakurso krioklys dar tvinksintis blankia riba
Nepripažintas kontūras užspaudžia bejėgį kvapą
Ir blaškosi būtis šviežiai suglumusiam laike
Bet žingsniai vienumos įkalinti nestingsta
Dar veržiasi tėkmės troškimo srovėje
Nusirengia vienatvės išpažintą šaknį
Nuogumo sielą aprengia gyvybės oloje
Pridususi grandinė atleidžia veržiantį paveikslą
Ir atspirtis nutapo veidą esybės akyse.