Kai lietūs lis, aš širdimi kartosiu,
Kad dienos kartais kupinos vilčių,
Kaip neregė iš sklidino ąsočio
Išgersiu sulą skausmo, netekčių.
Po mano dangumi — minčių plaštakės,
Į liepsną skris ir nerimu spindės
Dvi tavo žydro mėlio akys
Ir vienišystė kelrodės žvaigždės.
Lietus, lietus... Ir šalto vėjo gūsiai,
Priglausk mane, užako šuliniai,
Žinau seniai — su tavimi nebūsiu
Ir nekalbėsim jau, žinau seniai...