Išbraidžiau visapusiškai savo
pažliugusią balą,
Nėriau jausmo chaosan.
O kuo pavirtau?
Tąsyk buvo gerai.
Laikas liautis melavus,
Laikas baigti žaidimą
per skaudų ir sau.
 
Neprašysiu suprast,
nemaldausiu atleisti,
Kai tarp mūs atsivėrus
bekraštė duobė.
Auginau savo pyktį,
intrigomis laisčiau,
Maištavau prieš tave
kaip ūmi paauglė.
 
Dar jaučiu burnoje
kartų sąžinės skonį,
O atodūsių aidas
kartoja: – Kalta!
Jei jau mano klaidas
artumu išmazgojai,
Tai daugiau nebeleiski
braidyt po balas.