Jaunystė prabėgo su vėjais, pūgom,
pavasario saule ir liepų  žiedais,
jaunystėj audrų mes nebojom,
šypsojom gairintais saulės veidais.
 
Savąją laimę savaip supratom –
pakako šypsnio, žvilgsnio skaidraus,
ramunės žiedą nuskynę prie tako,
spėliojom mintis mielo žmogaus.
 
O valso garsai svaigiai viliojo,
skriejom linksmų veidų sūkury:
taip metai ėjo, lėkė ir nesustojo,
palikdami jaunystės ilgesy.
 
Laimė lankė ne visus vienodai,
nes nemokėjom josios pažint –
gyvenimą kuria išminties klodai –
mums tereikėjo atrinkt ir brangint.

2004–2015 m.