I
 
Tave sutikęs aš tiktai paklausčiau:
Kodėl šiandieną nematau plaštakių
Ir nebegieda medžiuos daugiau paukščiai?
Ak, kokios žydros, tačiau ledo akys...
 
Ir žodžiai jau ne tie, beprasmiai gestai –.
Ryte nėra dangaus spalvos alyvų,
Nes saulės žiburiai į upę krenta, skęsta –
Saulėtekis... Ankstyvas ir negyvas.
 
                       II
 
Jau mano Žemės pusėj gęsta šviesos,
Kitapus – žiebiasi, ryškiais drugiais plevena.
O už bedugnio, šalto, juodo okeano
Į saulės diską tavo rankos tiesias.
 
Nubyra smiltim spinduliai tarp pirštų
Išbrėždami delnuos likimo linijas bei viltį.
Aukštyn – link saulės su drugiais norėtum kilti,
Kad tik naktis, kurias tu palikai, pamirštum.
 
                       III
 
Drugeli mano, tik spalvas palikęs,
Gėles bučiavęs, vėjyje plasnojęs –
Net nežinai, kokie vasariai tykūs,
Kai žemę sniegas vien baltai užkloja.
 
Sugrįžk, drugy, sugrįžk į pūgą šaltą,
Nes snaigės tirpsta vos pirštu palietus...
Ir tu tikrai dėl to esi nekaltas.
Gyvenimas – ne visada saulėtas.