Kuomet į slyvą parimus,
Dūsaudama vėlei,
Ilgesingai žvalgysies į sušalusius arimus,
Ieškosi, akimis vis ieškosi manęs...
Vėlei
Paskutinei snaigei ištirpus sugrįšiu
Ir laikydamas saujoj tavo ašarų vėrinį,
Segsiu ant kaklo tau ir sakysiu:
— Aš buvau daug arčiau net už dangų mėlyną...
                                                         Pavasaris