Upėj akmenėlis
Visada švarus.
Ne visuomet gėlės
Primena draugus.

Akmenėlis klausia
Upės neramios:
 – Kur vieta giliausia?
Aš bijau žiemos.

O lange gėlelė
Galvą palinguos:
Savo gležną galią
Rodysiu speiguos.

Akmenėlis po žiemos
Rieda upėj vėl dugnu,
Kiek lange gėlės gležnos,
Kažkodėl aš nerandu.

Lengvas pasunkėja,
Sunkus tamp lengvu,
Kai tik gaudai vėją
Žemėj su laivu.