Kaip ir tada, taip tyliai tyliai sninga.
Širdim matau – prie lango stovi Tu.
Languos tamsu. Žibinto apkabintas
ir cigaretės dūmo, mėgaujies skausmu
pavargusios ir nebylios širdies.
Ir tamsoje bandai įžvelgti siluetą,
kuris negrįžta, o nueina vis…
Mylėta. Prakeikta. Ir netikėta.
Ir amžina. Kaip meilė. Kaip mirtis.
 
Vėl sau sakai: dar vakarą, tik šitą
pabūsime kartu… Jausmais ir mintimis klajot
juodų raidžių taku, ant nuskaityto lapo išbarstytų…
Štai susitikome… Pamojo man ranka…
Nusikvatojo… Ji tolyn nubėgo…
Nebūna meilės, pasakei tada...
Iš kur tokia saldi kančia?
Jei nesvajojai? Ir duris užvėrei.
Ar mylėjai…
 
Iš kur kankinantis, toks tikras ilgesys
ir jausmas – lyg laikytumei už rankos.
Akis užmerki – židinio liepsna rami…
Ir – siluetas. Jis čia pat, už lango…
Tu ištiesi rankas – tik krėslo atkaltė šalta…
Ji nepareis… Diena sugrįžti kviečia…

Bet vakaras ateis…
…………………………..

Na, štai ir pasakiau.
Už lango jau šviesu.
Širdin taip tyliai atminimais lyja.
O aš Tave ir Snaigę vis jaučiu.
Ir Meilę jūsų. Amžiną. Nebylią.
 
2016-01-31