Kažkam „balvonai“ Vilniuje dar brangūs,
Kažkam lietuviai amžiams liks, matyt, kalti,
Kad  ritos baisios pasaulinio karo bangos,
Bet čia, prie Nemuno, išlikom dar gyvi.
 
Tarsi ne didžiosios valstybės pragarą atvėrė,
Kankino, degino žmoniją gaisruose,
Paleido siaust nacizmo, komunizmo žvėrį
Ir ištisas tautas skandino liepsnose.
 
Bet va, pakyla melas iš klajoklių žemės,
Sukranksi juodvarniu, net vanagu savu,
Istorijos klastotes mūsų žemėn beria
Su paslėptu šėtonišku tikslu.
 
Ech, broli broli, kada nustosi lenktis,
Būt ąžuolu išdrįsi, ne karklu,
Kad melo geluonys į plieną atsitrenktų,
Įkaitintą lietuvišku žodžiu?!
 
Kalaviju išvykim primestą mums kaltę,
Prieš nieką nesam ir nebuvome kalti,
Bočių garbe papuoškim taurų savo vardą
Ir amžiais saugokim gyvos tautos širdy.