Kur nuklysiu, kur pasislėpsiu:
tikrovėje – gyvenimo dėsnis sunaikins,
neregėsiu nykstančios tautos, 
niekas nekankins sielos, širdies.
Sunykusį veidą paliksiu lyg sapną,
ilgainiui iš atminties išsitrins,
kaip žiemos speige lapas rudens –
be pasirinkimo ir išeities.
Verčiu tolimos praeities istorinę intrigą,
ligi mūsų laikų išlikę vardai –
kas šiame laikmetyje iškils garbingai –
negimė, kuriuo didžiuotųsi vaikai...
...............................
Niekur nenuklysiu, nepasislėpsiu –
širdis trokš neregėti silpnos tautos –
gyvos sielos kertelėje ilgėsiuos – 
mintys persekios iki minutės nulemtos...