Gyvenau aš tikriausiai...

Gyvenau tavimi. Kažkada gyvenau aš tikriausiai.
Vos tik sausis pasibaigė, vėl netikėtai – lietus...
Bet ta permaina reikia tikėti ir reikia ją jausti –
Ne po vieną, mieloji, ja reikia tikėti kartu.
 
Ir išeiti kas sau... Kaip išeinama dviese be kelio.
Geriau naktį, kad žingsnį nužengus negrįžt atgalios.
Mintyse: „Su Dievu...“ Paskutinę tirpdyti stotelę
Ir išgert, kad greičiau užsimirštum, vienatvės sulos.
 
Pagirių nebebus – nors širdis kartais belsis ir belsis
Tuo pačiu, kada snaigės pleveno, žieminiu ritmu.
.......................................................................................................
 
Gyvenau tavimi. Koks prikimęs šią dieną man balsas –
Ne tik tu, bet ir aš tuo balsu netikėti imu...
kaip lietus