Toks žaismingas pro ūkaną tirštą
Mėnesienos lietus palei klėtį.
Byra laikas lyg smėlis tarp pirštų,
Išeinu aš tylon patylėti.
Išeinu aš į vakaro vėsą,
Apkabinusi liūdesio valtį,
Kad galėčiau užmigti pavėsy
Ar į paribio stiklą įšalti.
Atminty tik spalvotos lijundros,
Po beržais mes jauni ir nustebę...
Lūpų linijos keitėsi, gundė,
Klykė plaukus suveldamos kregždės.
O šią naktį į vakaro vėsą
Stumdau alkaną liūdesio valtį.
Jei kas klaustų, ko šiąnakt norėčiau,
Atsakyčiau — į stiklą įšalti.