Nors laiką buvusį pešioja kuosos,
Bet virsta pilnatim delčia,
Kai žodžiai artina žingsnius tavuosius,
Nors vieškeliai – tik mano čia...

Bet kartais jie susikerta, kai tylą
Užpildo pauzės, sakiniai...
Prisimenam, koks nuosprendis nedyla,
Nors buvo priimtas seniai.
-------------------------------------------
Ką pasakoju tau, negirdi niekas.
Beje, ir tu to negirdi,
Kas po skambučio nutylėta lieka,
Bet ir po taško – taip arti...