Kai nekviesta viešnia nubrėžia
Juodesnį brūkšnį, o už jo –
Kitas natas ir smuikas griežia,
Ir vėjas verkia už tvoros...
Nors dar bandai prieš vėją eiti,
Jau neužtenka vien vilties...
Nešiesi savo metų kraitį,
O kiek teks eit – ne pats renkies.