Ir pavirsiu į kalną, į žolę, į vėją —
Tik žiema ir pavasaris kels ir klupdys,
Tik ruduo keis ir vasara veidą ir širdį —
Nieks papėdėj manęs nepaliks.
Snaigė rašo ne gailestį — tylą.
Ir šiurena žole ilgesys...
Tiek daug būta:
Sijota, dėliota.
O iš viso — tik kalnas,
Žvaigždė ir viltis.
Tirps ledynai,
Pražys pirmos gėlės.
Vėjas pasaką seną šiurens.
Gal tik žodis, išmynęs ten kelią
Į širdį,
Vis srovens ir srovens,
Kol eilėm nepavirs...