Jau atsišildžiau savo spiečiaus kamuoly,
Speiguotas užribis stipriau vis kūną žnaibo.
Burnoju, ko jutimai ne lengvi,
Voratinkliai ko raukšlėmis ant veido,
Ko dulkėm nusijojami takai
Roplių draustinyje ˜— užsimiršimo tyruos,
Ko trūkinėja mintys brūkšniais ir taškais,
Po snūdą plaukioja, bet į sapnus nenyra.

Gentainiai skraido, dūzgia, tiktai aš
Beieškau įsauly vis patogesnės vietos.
Stebiu — gyvena puikiai be manęs.
Greičiau užmirš, mažiau reikės gedėti.
Man jau per kietas šios būties medus,
Džiaugsmai retėja, o liūdnumas auga.
Besparniai neskrenda. Tikrasis laikas tūpt
Ir laukti angelo — sparnuoto gero draugo.