Tik nemeluok, kad tu esi laiminga,
Kad dienos bėga debesim po dangų.
O tie, kurie tave dažnai sutinka,
Nuo saulės spindesio ryškaus apanka.
 
Žinau, žinau – šešėliai krenta žemėn,
Ir lietūs krenta, ir šalna juk būna...
Galbūt pasauly tavo nesutemę,
Tačiau nėra jau to besvorio kūno
 
Ir tų minčių, kurios aplenkia drugį,
Ir žemuogių pievelės mūs laukymėj...
...............................................................................
 
Koks apgaulingas kartais būna rūkas –
Atrodo, rytas giedras ką tik gimė...