Mes brendam per sniegą, ilgesio sniegą
Iš pačio aukščiausio dangaus,
O metai kaip baltosios stirnos nubėga,
Iš sapno nubudę gilaus...

Į tuštumą lekiantis vienkiemio žvyras
Ir slenksčio skeveldros toli –
Žvaigždelėm brūzgynuose šunvyšnės girias,
Kaip gera joms sniego kely...

Ir meta mums baltą šešėlį ant tako,
Ir lekia dangus jau į mus,
Tik niekas mums šito jau garsiai nesako,
O stirnos palieka laukus –

Mes brendam per sniegą, ilgesio sniegą
Iš pačio aukščiausio dangaus...