Aš nesvajočiau, nieko netrokščiau,
Jeigu gyvenimo skonį pajusčiau.
Meilę pažinęs, dangų pamilęs,
Žmonijos prasmę suprasčiau.

Taiką pamynęs, kovą paskelbęs,
Sieloje pražūtį tyliai įžiebčiau.
Žodį užmušęs, viltį sutrypęs,
Sau pragaras kasčiau.

Sielą iškeitęs į paprastą taurę,
Ar drįsčiau pažvelgti į skaisčiąją saulę?
Ar garsas skambės po brangiąją šalį,
Kai nugersiu to gėralo gurkšnį gerą?

Maldą priėmęs, Dievą įleidęs,
Sielą prieš visą pasaulį atverčiau.
Negi maldaučiau, jeigu žinočiau,
Kad bus viskas man tyliai atleista.

Medį pagarbinęs, žaltį jaukinęs,
Širdies niekad trim spynom nerakinčiau.
Jei nusiminčiau, save prarasčiau,
Laužą sukūręs ant samanų gulčiau.

Sielą iškeitęs į paprastą taurę,
Ar drįsčiau pažvelgti į skaisčiąją saulę?
Ar garsas skambės po brangiąją šalį,
Kai nugersiu to gėralo gurkšnį gerą?

Aš neskubėčiau, niekur nelėkčiau,
Jeigu gyvenimo metai neskristų.
Leiskit pavyti, man prisivyti
Skrendančias valandas už gęstančio ryto.

Dėl tikslo gyventi, numirti už nieką,
Sakykit, ar verta pradėti,
Jeigu kaip Sfinksas pajuodęs
Iš naujo atgimęs numirti turėčiau?