Va, ant stalo tuščia „Rafaelo“ dėžutė.
Nepadėjo, deja... širdy dar tuščiau.
Ir taip noris velniop šitą dieną pasiųsti,
Ir tikrai nepadės... Tik rytojus išauš.
 
Protingesnis už vakarą rytas paniuręs
Prasidės lėkimu be stabdžių ir tabu.
Stabilumo jokio, piniginė prakiurus
Ir vienintelis kelias plonyčiu ledu.
 
Taip kapstausi kasdien nemokėdama plaukti,
Daug saugiau, kai po kojomis žemę jaučiu.
O ištiesus rankas nepasiekiamas aukštis
Nusileidžia žemyn – aš jį pirštais liečiu.
 
Skruostais ašaros rieda nuplaudamos kaukę...
Ar kas žino, kiek šypsenai reik pastangų,
Kiek kainuoja jausmai tarp savęs susijaukę?
Kartais reikia paverkt...
            ir kelių „Rafaelo“ dėžių.