Štai mėnuo atgręžė vėl kitą veido pusę
Ir lauminėtojus šešėliais apdalijo.
Greita tėkme jau nebeverta skųstis,
Kada žiema į tvenkinio stiklinę
Sijoja smulkią ryto šerkšno pudrą,
O būstas kvepia kepamais meduoliais,
Kai pasninkautojai pilnoj kamaroj gudrūs,
Dosnumo kaukės mėgiamos turtuolių.
Kol seną paprotį tarsi kuprotą kūną
Nauja būtim bandai aprengti dailiai,
Mėnulio skiltis brinksta ir sudžiūva.
Nešies komuniją galugerkly kaip meilę.
Paskui bodiesi savimi už nuodėmes,
Tačiau lipi ant sekančios pakopos —
Ilga naktis ir vėl sapnuoji Jonines,
Kai pilnaty su laumėm šokai nuogas.