Dar nieko nesutvėrei be garsų,
dar garsas tyloje nežuvo,
klausau, kaip dūžta žodžiai, kai tamsu,
kai tyli gelmėje Advento žuvys.

Kada stebuklų jau daugiau negu tiesų,
kurios tarsi iš niekur srūva,
kada it paukštis iš Tavų delnų lesu
žvaigždes, regiu, kaip kyla didis dvasios rūmas.

Aš nepirkau, nepardaviau tavęs,
manoji lyra, dieviškų vargonų,
ir šviesuliai Tavam delne neges,

ir nešykštės aušra malonių,
kada dienos lengvas rankas
palaimins ir dangus, ir žmonės.