pro dūzgesį lietaus švelnumo bitės
prakanda tylą grodamos sparnais
nutoldamas artėji
plyšta rytas
nuo žingsnių teškesio širdy
karšti purslai
kad negalėtum vogčiomis atryti
kad paukščių brydėm degintų skyles
danguj

išlupęs paskutinę plytą
ieškotum tartum taikinio
savęs
ir vis bandytum nusiplėšti veidą
priaugusį prie atminties 
giliai
paklaustum kad
kas būtų jei nelytų...
       kas lytų jei nebūtų...
                                  būtų... 
                                        jei...