– Pražydo, pražydo! – 
dangus garsiai šaukė, –
žiedelis, kur gydo, 
jo širdys taip laukė. 

– Pražydo, pražydo! – 
nusinešė aidas. 
– Gėlė sielą gydo? – 
stebėjosi šlaitas. 

– Pražydo, pražydo! 
Ar jūs mane girdit?
Gyvas sniegą išvydęs 
žiedelis. Kam virkdyt? 

– Pražydo, pražydo! – 
ir dangus neiškenčia, –
Meilė širdį pagydo, 
ramina jos kančią.