Tas buvimas širdimi takus išmynė —
Be pėdų autentiškumo... vėjai
Drasko paskutinį lapą įsišėlę.
O danguj mėnulis, žvaigždės... sėja.
Tik kažin ar rūpi kam rugsėjis,
Kai žiema balta akiraty... nubėgęs
Šaltas prakaitas dienom, beveidis, gėlas.
Tas buvimas toks ilgus... be parašo išėjęs.