Turiu tiek nedaug – gal tik rytmetį tylų ir balzganą dieną,
Išdykusio vakaro vėjo kerus ilguose plaukuose,
Saulėtekį, kvepiantį vasara, vyno spalvos mėnesieną,
Vaivorykštės juostą ir lašą lietaus akyse.

Aš tiek daug turiu, kad į delnus abu nei už ką nesutilptų,
Juk šviesą ir šilumą saulės kas dieną geriu dovanai,
Tikėjimas lydi kely ir pabudina snaudžiančią viltį,
O ji man kartoja, kad viskas tikrai bus gerai...