naktį beržai į tvenkinį
metė monetas auksines
ruduo jas kaip Dievas dalino
klėtį beribę visiems alkaniems atidaręs
klevas lapais spalvas gaivino
įliedamas kraujo raudonį
padangė grasino atsiųsti
lietų pilką netolimą
balose ryto skendo prigerdamas
žingsnių skubančių prikimęs aidas
ilga kaip kelias savaitė priekyje
su rožių spygliais praeiviams
vidurdienį pirštinę delnas numetęs
bandė išgelbėti geltonį
lapais iš purvo pakeltais
laiškais rudenio esamo o ne tolimo
bet vėjas blaškėsi kvatojo spalvota natų melodija
juosta laiko pririštas ją atkartoti bijodamas
gūsius pasamdęs nerimo kas duota atsiimti bandė
PAKĖLĘS SUGLAMŽĖ IR LOBIAMS GRĄŽINO
PAVERTĘS AUKSINIU ATĖJUSĮ VAKARĄ...