Dega žaros auksiniais beržais
Ir ateina žingsneliais mažais
Ramuma ligi tavo širdies.
Ji ir sielą džiaugsmingai palies
Ir paskleis iš kažkur taip giliai
Sielos medų Dievų aviliai.
Jis tekės per tave ir išplauks
Tiems, kas ilgis artumo saldaus,
Tiems, kas kenčia ir ieško savęs.
Juos prie ištakų tiesiai nuves.
Ir atras jie – Dievų aviliai
Širdyse jų glūdėjo giliai.
O beržai auksu švies ir linguos
Prisipildę rudens ramumos.