Pabusiu kada nors ir lapų nebebus.
Ne, ne rudens šalna nukąs lapus,
Ne vėjas nudraskys ant žemės blokšdamas parudusius...
Žvilgsniu paliesiu aš nuogas šakas
Ir negalėsiu su tavim pasidalyti liūdesiu,
Nes dulks lietus, apgaubs pilki rūkai...
Atrodys, viskas, ką tu palikai –
Tik paukštis vienišas tuščioj padangėj beskrendąs
Ir dar tyla tvirtai sugniaužusi rankas...
............................................................................................
 
Pabusiu kada nors, bet rytas bus ne tas.
Ne tas.