Lapkričio rytas
Iki pat paryčių kalne mirusių plieks suneštinė šviesa —
Mels pareiti trumpam bent šviesiais atminimais
Ir iš aibės jausmų susitvenks palei akį rasa,
Ir tokie menkaverčiai atrodys gyvųjų žaidimai.
Nelalės ir neoš susirinkus ant kalno minia —
Pasilabins tik žvilgsniais ir dūlins it šašą nuo šidrgėlos būtų nudrėskę.
Iki pat paryčių bus sugrįžti sunku vėl atgal į save,
Nes takeliai visi veda kalnas kur žvakėmis šviečia.
Sielą slėgs ne tamsa, bet seniokiškas Laikas ir man —
Lyg į pulką brangiųjų vėlių sumanei pats prašytis.
Atsibusk, atsipeikėk — skalambija varpas din dan.
Blunka mirusių kalno šviesa. Lyg sugėrė ją liūdinčio lapkričio rytas.