Ne atsitiktinumas juos vėl paguldė kartu, toje pačioje vietoje ir panašiu paros laiku. Naktis buvo pati jo mėgstamiausia: žmonės kitokie – neišsišokantys, pavargę, be kaukių. Ir jie – neapsimetinėjo.
Iš santūrių draugų jie tapo naiviais romantikais, pagavusiais retą akimirką, neatplėšdami akių vienas nuo kito. Naktis juos išlaisvino: jam suteikdama nepatirtus jausmus, o jai – artumą, kurio taip trūko. Nors trūko ir jam, tik jis mokėjo gyventi savaip.
Jo loginis mąstymas visiškai nebeveikė. Kai pradėjo švisti ir atėjo laikas jiems atsisveikinti, vėl būti menkais draugais, lūpos tapo jam nebepavaldžios, o uoslė – seniai įsipynusi į jos plaukus, žodis „labanakt“ tapo keiksmažodžiu, o MES – keikūnais, po kiekvieno menko oro įkvėpimo besikeikiantys su šypsena, kurią nusekdavo realybės suvokimas. Galiausiai, pabučiuodama mane, tu pasakei:
– Labanakt.