Tu nemėgsti rudens. Aš nemėgstu rudens.
Bet abu, nors ir keista, po skverą belapį vis braidom.
Tarp kaštonų – daug rudo... O lašas vandens
Tau ant skruosto sustingo... Skubu ištaisyti tą klaidą:
 
Jį nuplaunu lietum. Jau kitu – šaltesniu
(Nors išties nežinau, kas vėsesnis už lapkritį būna).
Padėkoji vos vos – tik blakstienos mirksniu
Ir šiurpsti nuo drėgmės, nes jaučiu tavo virpantį kūną.
 
„Nesiliesk...“ – galbūt rudeniui, galbūt ir man.
O gal sau? Ar keistam sutapimui, kad vėl suartėjom?
Bet kas žingsnis artėja ir mūsų žiema...
................................................................................................
 
Dar kentėkime rudenį dviese, kol ji neatėjo.