Pabarstyk dar į plaukus man lapų,
tegu rudenys būna, nepūna
nei svajonės – jos šnabžda, jos sako,
kad per tūkstantį kartą taip būna.

Kada snaigės ir žiemą, ir vasarą krinta,
ežerai kai atokaitoj saulės užšąla,
tik ar būsime mudu laimingi,
nors ir duona, ir Dievas ant stalo.

Ką suvalgysim – kūną ar dvasią?
ką išgersim – viens kitą ar vyną?
Nei pradžios ir nei galo nerasim,
tik žodžius, kurie mudu svaigina.